Atsiliepiant į įvairių visuomenės grupių nuomones nagrinėjamu klausimu derėtų pripažinti, kad vienos lyties poros, gyvenančios ir kuriančios bendra buitimi ir įvairiapusiškais įsipareigojimais vienas kitam pagrįstą gyvenimą, neturi galimybės teisiškai įtvirtinti savo santykius ir dėl to susiduria su įvairiais teisinio pobūdžio sunkumais (pavyzdžiui, partnerio ligos ar mirties atveju). Iš kitos pusės, jaučiama įtampa tarp sekuliarių ir religinių pažiūrų grupių, kadangi, žvelgiant iš dvasinės perspektyvos ir bent dalies religinių mokymų, įskaitant vaišnavų, lytiniai santykiai tarp vienos lyties asmenų yra laikomi nepriimtinais, taigi iš principo neprilyginamais vyro ir moters sąjungai, kuri yra visuomenės pagrindas ir žmonijos tąsos garantas.
Kalbant apie šeimyninį gyvenimą, norime pabrėžti, kad remiantis vaišnavų dvasiniais principais, gyvenimas kartu nesusituokus, užsiimant lytiniais santykiais, nepaisant to, kokios lyties asmenys tai praktikuotų, yra nepriimtinas. Vaišnaviškoje tradicijoje lytiniai santykiai yra laikomi priimtinais tik vyro ir moters sąjungoje, atlikus tuoktuvių ceremoniją, kurią galima laikyti krikščioniškos santuokos sakramento atitikmeniu.
Asmuo, gyvenantis poroje nesusituokęs ar kitaip neįteisinęs savo santykių, remiantis valstybėje egzistuojančiais įstatymais, vaišnavų tradicijoje laikomas gyvenančiu nuodėmėje, nepaisant to, kad tokia praktika sekuliarioje visuomenėje yra paplitusi ir priimtina. Net ir santuokoje gyvenantis žmogus, išoriškai atitinkantis visuomenės lūkesčius ir turintis lytinius santykius tik su savo partneriu, vaišnavų tradicijoje taip pat laikomas gyvenančiu nuodėmėje, jeigu jo gyvenimas paremtas vien materialistiniais, hedonistiniais principais.
Homoseksualūs ir heteroseksualūs asmenys, praktikuojantys lytinius santykius hedonistiniais tikslais, o ne pagal tiesioginę jų paskirtį – susilaukti palikuonių bei pratęsti giminę, vaišnavų tradicijoje laikomi gyvenančiais nuodėmėje.
Lietuvos Krišnos sąmonės religinė bendrija pasisako už žmonių tarpusavio pagarbą, kaip ir už tai, kad homoseksualioms poroms būtų sudarytos sąlygos, užtikrinančios joms visapusišką teisinę apsaugą valstybėje. Vis dėlto pabrėžiame, kad už tokį partnerystės įstatymą, kuris homoseksualių porų gyvenimą kartu teisiškai prilygina vyro ir moters santuokai, pasisakyti negalime. Kaip išeitį, tenkinančia visas šalis, matome jau siūlytą teisės akto projektą, įteisinantį Susitarimą dėl bendro gyvenimo.
Vaišnavų filosofija moko, kad žmogiškojo gyvenimo prasmė ir paskirtis – mokymasis ir tobulėjimas, o ne beatodairiškas juslinis pasitenkinimas. Todėl kviečiame visus kovoti ne su vienomis ar kitomis visuomenės grupėmis, tačiau su nevaržomu ir nereguliuojamu jusliniu pasitenkinimu, vedančiu į kančias ir pražūtį. Ir nežiūrint, kokiuose santykiuose – homoseksualiuose ar heteroseksualiuose – pasireiškia šis nevaldomas ir nuolat augantis siekis, jo amorali, destruktyvi ir žudanti prigimtis nuo to nesikeičia.
Raginame visus ir kiekvieną visuomenės narį reguliuoti bei riboti nepasotinamą juslinio pasitenkinimo troškimą, daugiau dėmesio skiriant vidiniam pasauliui, dvasiniam tobulėjimui, pareigos ir atsakomybės ugdymui bei tarnavimui Dievui, šeimos, visuomenės, tautos ir visos žmonijos labui.
Krišnos sąmonės religinė bendrija atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu, palietus vienos lyties partnerystės klausimą, skirtingų pažiūrų asmenys nesusikalba tarpusavyje, išreikšdami visiškai priešingas pozicijas ir visuomenėje kyla didelis susipriešinimas. Dar daugiau, kai kurios visuomenės grupės išreiškia didelį susirūpinimą dėl to, kaip pasikeistų visuomenės sankloda ir atitinkamai visos visuomenės vystymosi, įskaitant dvasinį tobulėjimą, trajektorija, įteisinus vienos lyties porų partnerystę, prilyginant ją vyro ir moters santuokai. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomi pokyčiai prieštarauja vaišnavų principams, mes, kaip Krišnos sąmonės religinės bendrijos atstovai, jaučiame pareigą išreikšti savo poziciją šiuo klausimu.
Pripažįstame, kad esama padėtis išties labai sudėtinga. Iš vienos pusės tai, kad vienos lyties poros egzistuoja ir kuria savo gyvenimą, pagrįstą bendra buitimi ir įvairiapusiškais įsipareigojimais vienas kitam, neturėdami galimybės teisiškai įtvirtinti savo santykius ir dėl to susiduria su įvairiais teisinio pobūdžio sunkumais (pavyzdžiui, partnerio ligos ar mirties atveju), yra nenuginčijamas faktas. Tačiau iš kitos pusės jaučiama įtampa tarp sekuliarių ir religinių pažiūrų grupių, kadangi, žvelgiant iš dvasinės perspektyvos ir bent dalies religinių mokymų, įskaitant vaišnavų, lytiniai santykiai tarp vienos lyties asmenų yra laikomi nepriimtinais, taigi iš principo neprilyginamais vyro ir moters sąjungai, kuri yra visuomenės pagrindas ir žmonijos tąsos garantas.
Kalbant apie šeimyninį gyvenimą, norime pabrėžti, kad remiantis vaišnavų dvasiniais principais gyvenimas kartu nesusituokus, užsiimant lytiniais santykiais, nepaisant to, kokios lyties asmenys tai praktikuotų, yra nepriimtinas. Vaišnaviškoje tradicijoje lytiniai santykiai yra laikomi priimtinais tik vyro ir moters sąjungoje, atlikus vivaha jagją (tuoktuvių) ceremoniją, kurią galima laikyti krikščioniškos santuokos sakramento atitikmeniu. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaišnavų šventraščiai išskiria dvi gyvenimo kartu (pagrįsto lytiniais santykiais) kategorijas, tai: grihasthaašramas ir grihamedhio gyvenimo būdas.
Glaustai apibrėžiant, tiek grihasthaašramas, tiek grihamedhio gyvenimo būdas – tai žmogaus gyvenimo etapas, kai pabaigus mokslus, pradedama dirbti ir kuriama šeima. Svarbu paminėti tai, kad žodis ašramas nusako vietą, kurioje puoselėjamos dvasinės vertybės ir laikomasi dvasinių principų, taigi grihastha – tai žmogus, sukūręs šeimą, laikydamasis religinių reikalavimų, o gyvenimo centru jo šeimoje yra Dievas, tarnystė ir dvasinis tobulėjimas. Tuo tarpu grihamedhis – tai žmogus, kuris lytiniais santykiais užsiima nesilaikydamas nei religinių, nei (tam tikrais atvejais) sekuliarių valstybėje/visuomenėje priimtinų principų (pavyzdžiui, gyvena poroje nesusituokęs arba nusižengia monogamijos principui). Kitaip tariant, grihamedhis ne tik kad nepuoselėja dvasinių vertybių, bet ir praktikuoja jusliniu pasitenkinimu pagrįstą gyvenimo būdą, kuris yra nesuderinamas su dvasinėmis vertybėmis.
Pabrėžtina, kad asmuo, kuris gyvena poroje nesusituokęs ar kitaip neįteisinęs savo santykių pagal valstybėje egzistuojančius įstatymus, vaišnavų tradicijoje vis tiek yra laikomas grihamedhiu, nepaisant to, kad tokia praktika sekuliarioje visuomenėje yra paplitusi ir laikoma priimtina.Dar daugiau,net ir žmogus, gyvenantis santuokoje ir užsiimantis lytiniais santykiais tik su savo partneriu (taigi išoriškai atitinkantis visuomenės lūkesčius), vaišnavų tradicijoje būtų taip pat laikomas grihamedhiu, jeigu jo gyvenimas yra paremtas materialistiniais, hedonistiškais principais, o pagrindinis siekis – įvairiapusiškas juslinis pasitenkinimas. Taip pat į grihamedhio kategoriją pagal nutylėjimą, nepaisant valstybėje priimtų įstatymų, papuola ir homoseksualūs asmenys, kadangi lytiniai santykiai tarp vienos lyties asmenų vaišnavų tradicijoje neatitinka dvasinių principų („Bhagavad-gyta“ 7.11).
Nepaisant to, kad homoseksualūs asmenys patenka į grihamedhio šeimyninio gyvenimo kategoriją, o jų santykiai, pagal vaišnavų mokymą, negali būti prilyginti moters ir vyro santuokai, vediniuose šventraščiuose aprašyti ir istorijoje žinomi įvairių polinkių žmonės: gėjai, lesbietės, translyčiai, transvestitai ir kt. Neretai jie būdavo pakankamai žymūs dėl savo talentų arba tapdavo atsiskyrėliais ir išvystydavo dideles mistines galias. Kiti – duodavo celibato įžadus ir visą gyvenimą tarnaudavo šventyklose. Visuomenė juos priimdavo tokiais, kokie jie yra, ir netgi palaikydavo bei rodydavo pagarbą. Šie, savo ruožtu, jausdamiesi visuomenės dalimi nekonfliktuodavo su ja, tačiau tarnaudavo bendriems visuomenės tikslams, neprimesdami kitiems savo gyvenimo būdo.
Taigi nepaisant to, kad homoseksualių asmenų gyvenimo būdas neatitinka aukštų dvasinių principų, vaišnavų tradicijoje gerbiamos visos gyvosios būtybės ir stengiamasi suteikti joms dvasines žinias bei galimybę tobulėti dvasiškai, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų individualią padėtį. Šiuo atveju, Lietuvos Krišnos sąmonės religinė bendrija taip pat pasisako už pagarbą vieni kitiems ir už tai, kad homoseksualioms poroms būtų sudarytos tokios teisinės sąlygos, kurios suteiktų joms visapusišką teisinę apsaugą valstybėje. Vis dėlto pabrėžiame, kad negalime pasisakyti už tokį partnerystės įstatymą, kuris homoseksualių porų gyvenimą kartu teisiškai prilygintų vyro ir moters santuokai.
Kaip išeitis, kuri tenkintų visas šalis, buvo pasiūlytas teisės akto projektas, kuris įteisintų Susitarimą dėl bendro gyvenimo. Tokiu būdu kartu gyvenantys ir bendrą namų ūkį vedantys asmenys, nepaisant jų lyties, įgautų tiek teisę bendrai gyvenančiam asmeniui susipažinti su paciento sveikatos informacija bei atstovauti, priimant sprendimus dėl paciento sveikatos priežiūros, tiek teisę į paveldimo turto mokesčio lengvatas, kurios taikomos bendromis jėgomis kurtam paveldėtam turtui. Kitaip tariant, Susitarimas dėl bendro gyvenimo atlieptų poreikį sureguliuoti gyvenimo kartu reiškinį ir apsaugoti asmenų teises ir interesus bei padėtų išvengti neigiamų padarinių nutraukus bendrą gyvenimą, tačiau nepriešintų skirtingų visuomenės grupių.
Vaišnavų filosofija moko, kad žmogiškojo gyvenimo prasmė ir paskirtis – mokymasis ir tobulėjimas, o ne beatodairiškas juslinis pasitenkinimas. Todėl visus kviečiame kovoti ne su vienomis ar kitomis visuomenės grupėmis, tačiau su nevaržomu ir nereguliuojamu jusliniu pasitenkinimu, vedančiu į kančias ir pražūtį. Ir nežiūrint, kokiuose santykiuose – homoseksualiose ar heteroseksualiose porose – pasireiškia šis nevaldomas ir nuolat augantis siekis, jo amorali, destruktyvi ir žudanti prigimtis nuo to nesikeičia.
Gyvendami įvairialypėje visuomenėje turime ieškoti kompromisų, kad visų poreikiai būti atliepti ir negalime piktnaudžiauti valdžia ar įtaka tam, kad pasiektume tik vienai grupei priimtinus tikslus. Džiaugiamės, kad didžioji dalis visuomenės vis dar yra išlaikiusi supratimą apie išskirtinę vyro ir moters sąjungos padėtį visuomenėje ir pasisakome ne tik už vyro ir moters santuokos svarbos pripažinimą, bet ir siekiame pabrėžti, kad svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – dvasinis tobulėjimas ir ryšio su Dievu kūrimas. Raginame visus reguliuoti ir apriboti nepasotinamą juslinio pasitenkinimo troškimą, daugiau dėmesio skiriant vidiniam pasauliui, dvasiniam tobulėjimui, pareigos ir atsakomybės ugdymui bei tarnavimui Dievui, šeimos, visuomenės, tautos ir visos žmonijos labui.
